Šeštadienį turėjome dar vieną progą pratęsti savo pergalių seriją. Išvyka į Kupiškį padėjo išspręsti keletą svarbių klausimų.
Kupiškėnai, pasistiprinę panevėžiečiais, atrodė iš ties smagiai. Jiems reikėjo tik pergalės kovoje dėl antros vietos. Žaidžiant kamuolys neužsibūdavo aikštės viduryje, atakos ritosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Į stadioną susirinkę futbolo aistruoliai nusivylę neturėjo būti. Atviras, korektiškas futbolas visada traukia akį.
Pirmame kėlinyje pagal progų ir pusprogių gausą galėtume konstatuoti lygiąsias. Niekam pasižymėti nepavyko, o arčiausiai tikslo buvo Danielius, kurio tolimą gražų smūgį dar įspūdingiau atmušė jaunasis šeimininkų vartų sargas.
Per pertrauką aptarėme klaidas, bet kalbų apie gynybinį futbolą nebuvo. Sužaidus apie dešimt minučių, savo svarų žodį taria retai mums galintis pagelbėti Paulius. Jo staigus perdavimas Danieliui išveda pastarąjį vienas prieš vieną su vartininku. Senas vilkas pasimeta kamuolį į šoną bandydamas apžaisti priešininką, tačiau yra kabinamas už kojų. Dėl baudinio nekyla net menkiausių kalbų. Saulius stoja mušti ir po kelių akimirkų išveda komandą į priekį. 1:0.
Antras įvartis krenta po žaibiškos ir pavyzdinės atakos. Joje vėl sudalyvauja Paulius, kurio perdavimas vienu lietimu suranda Merūną, o šiam lieka kelios akimirkos įrodyti savo meistriškumą. 2:0.
Intrigą susigrąžiname patys arba tiksliau teisėjų sprendimas labai ginčytiname epizode skirti 11m.baudinį į mūsų vartus. Vienoje iš gausių kupiškėnų atakų Laurynas, bandydamas blokuoti į užribį išriedantį kamuolį, praleidžia varžovą pro galinę liniją. Vyksta kova dėl kamuolio kontrolės, tačiau priešininkas griūna ir to pakanka, kad šoninis arbitras pradėtų mojuoti vėliavėle. Aikštės arbitras sušvilpęs bėga konsultuotis su šoniniu. Keistas epizodas, keistas taisyklių traktavimas. Tai sukelia daug kalbų ir įveda šiek tiek įtampos į mūsų tolimesnį žaidimą. Po praleisto įvarčio dar turėjome kelias geras progas, tačiau jų neišnaudojus, liko kantriai gintis. Nuovargis žaidžiant tik su vienu keitimu darė savo. Pradėjom dažniau klysti. Vienoje iš paskutiniųjų aikštės šeimininkų atakų, įvartis krenta į mūsų vartus, tačiau po akivaizdžios nuošalės. Šioje situacijoje teisėjai klaidos išvengė, klaidos, kuri mums būtų ypač brangiai kainavusi. Šiaip teisėjų brigada iš Utenos atliko savo pareigą neblogai; aikštės teisėjo beveik nesimatė, nesigirdėjo, o patyrę šoniniai arbitrai skaitė žaidimą ir didelių klaidų nedarė. Džiugu buvo matyti Stasiuką, kurio jau buvom pasiilgę.
Ačiū varžovams už puikią dvikovą. Buvo vienas malonumas gerame tempe palakstyti ant Kupiškio stadiono natūralios dangos. Mums gi lieka paskutinės rungtynės prieš Utenis-3 komandą spalio 8d. Kelių savaičių pertrauką išnaudosim žaizdų ir traumų gydymui, bei vaikų turnyro Vytautui Leščiui atminti organizavimui.
