Autorius: 15min.lt

Į politiką sukantis vienas Utenos „Utenio“ dalininkų Artūras Gimžauskas atviras – ilgą laiką iš arti stebėjęs lietuvišką futbolo virtuvę jis akcentuoja, jog viskas eina blogyn, tačiau optimizmo nepraranda. Vienas to šaltinių – „Utenis“, kuris ketina tapti savotiška regiono futbolo akademija.

Akademija – stabilumo garantas

„Utenio“ vaidmenį auklėjant vietinį jaunimą šiemet įvertino ir pati Lietuvos futbolo federacija (LFF) – klubui įteiktas apdovanojimas nominacijoje „Masinio futbolo klubas“. Ir iš tiesų, džiaugtis yra kuo – nuo tada, kai 2015 metais klubo sistemoje buvo vos 36 vaikai, jų vos per trejus metus padaugėjo iki 241-o, iš kurių 40 – merginos, ir visiškai perėmė futbolo organizavimo funkciją iš Utenos daugiafunkcinio sporto centro. Per penkerius metus Utenos savivaldybės investuoti 1,5 mln. eurų dabar duoda grąžą – futbolas iš ketvirtos pagal populiarumą tapo masiškiausia sporto šaka mieste: praėjusių metų duomenimis krepšinio treniruotes lankė 172 vaikai, plaukimą – 140, rankinį – 104. Atotrūkis gali dar labiau išaugti, mat jau kalbama apie 300 auklėtinių.

„Buvo poreikis, kad „Utenis“ atgimtų. Pirma miesto vadovai negalvojo, kad klubas rinktų vaikų grupes, kurtų akademiją. Daug klubų dingo iš Lietuvos futbolo žemėlapio po įvairių situacijų, tad visada galvojau, kad akademija yra saugiklis, kad klubas išliktų kriziniais laikotarpiais“, – apie viso projekto pradžią kalba tuo metu dar žurnalistu buvęs, o dabar jau 45 proc. klubo valdantis A. Gimžauskas.

Ir iš tiesų, po nepavykusio bandymo praėjusiais metais užsikabinti už UEFA skiriamų pinigų maišo, iš kurio būtų ištraukta bent jau 220 tūkst. eurų, klubo biudžetas nuo 591,58 tūkst. eurų susitraukė iki 480 tūkst., o skolos slegia iki šiol.

„Mes nebankrutuojame, nors yra finansinių problemų. (…) Juokauju, kad su savivaldybę pradėjome statyti nuo stogo: pirma – komanda, į kurią dėjome dideles lėšas, tačiau dabar turime tvirtą pagrindą – akademiją. Didžiausias finansinis indėlis yra savivaldybės (valdo 33 proc. klubo – LRT.lt). Jei paslysti, tai politikams sunkiau priimti sprendimą dėl pinigų dėjimo į didįjį sportą. Išlaikyti tęstinumą yra lengviau, kai turi ne tik pirmą komandą“, – teigia A. Gimžauskas

Be UEFA – niekaip

Kaip paaiškėjo vėliau, tik vienam sezonui ispanišką legioną pasikvietę klubo vadovai rizikavo nesėkmingai. Po to, kai Kauno „Stumbras“ LFF taurės finale pateikė sensaciją ir patiesė Vilniaus „Žalgirį“ bei ketvirtos A lygos vietos sąskaita gavo vietą atrankoje į Europos lygą, „Uteniui“ nebeliko prasmės kovoti dėl vietos ketvertuke. O pasiekti trečią, kai jau matyti sezono finišo tiesioji, o skirtumas siekia dviženklę taškų ribą – kone neįmanoma.

„Pradžioje klausiau klubo vadovų, ar mes norime A lygos, ar esame pajėgūs turėti dvi reprezentacines Utenos komandas. Nusprendėme užsiimti lobizmu ir po pirmo sezono išimties tvarka patekti į A lygą, bet būti stipriu vidutinioku, nešvaistyti, per daug nesiplėsti. Bet atsirado dalininkai, kurie norėjo patekti į ketvertuką, pasirinkti tą kelią ir statyti ant skaičiaus „4“. Bet iškrito „6“. Mes surizikavome. (…) Daug logikos buvo kviestis užsieniečius, nes dėl mokesčių sistemos jie yra pigesni. Ar gailiuosi? Nereikia gailėtis, reikia mokytis iš klaidų“, – LRT.lt pasakoja A. Gimžauskas.

Tačiau toks kelias, panašu, yra vienintelis galintis šiandien pakeisti Lietuvos klubų situaciją. Mat lyginant su kitomis mažosiomis Europos šalimis, Lietuvos futbolo grandai daugiausiai pajamų gauna iš UEFA ir kitų rėmėjų, o pajamų eilutės iš transliacijų teisių ir bilietų pardavimų atrodo itin nykiai. Kaip pavyzdį pašnekovas rodo į Slovėniją, kur UEFA pinigai sudaro vos 7 procentus.

„Daugiau nei 50 proc. Slovėnijos klubų pajamų – už žaidėjų perėjimus. Pas mus to nėra. Kaip ir pajamų už televizijos teises, kurioms yra per maža rinka, ir bilietus. Vienintelis Lietuvoje sporto klubas, kuris arti šio tikslo – Kauno „Žalgiris“. Visiems kitiems, ypač – futbole, yra labai toli. Tad lieka tik tos keturios vietos už patekimą į europinius turnyrus. Tos komandos, kurios nepretenduoja į ketvertuką, yra savotiški donorai. Mes surenkame lėšas tam, kad kažkas uždirbtų. (…) Slovėnijoje Į vaikų futbolą investuojama daugiau nei 4 mln. eurų, kuriuos gaunantys 14 klubų ugdo žaidėjus, kuriuos gali parduoti. Mūsų irgi toks kelias galėtų būti. Nebūkime naivūs, kad savivaldybės išlaikys profesionalius futbolo klubus. Tai neįmanoma. Prasilenkia ir su logika, nes savivaldybės tikslas – vaikų užimtumas, ne tik profesionalios komandos“, – tvirtina A. Gimžauskas

Regiono futbolo akademija

Po to nesėkmingo sezono nusprendęs pasitraukti iš A lygos „Utenis“ šį sezoną baigė aštuntoje I-os lygos vietoje. Tačiau net jei ir pavyktų antroje pagal stiprumą Lietuvos futbolo lygoje finišuoti pirmiems ar antriems, artimiausiu metu Utenos komandos A lygos žemėlapyje vis tiek nepamatytumėme.

„Dabar tikrai A lygoje nematysime „Utenio“. Norime atsiskaityti su tiekėjais, norime įgyvendinti savo ilgalaikius tikslus, kad komandoje žaistų pusė akademijos auklėtinių. Jei vaikas treniruojasi bent 3 metus, tai skaitome, kad tai mūsų indėlis. Jei išugdysime tikrai gerą kartą, galime žaisti ir A lygoje“, – teigia vienas „Utenio“ dalininkų.

Toks planas, panašu, patinka ir vietiniams verslininkams, kurie pernai klubą parėmė net 168 tūkst. eurų. O stiprios komandos sudarymui jis turi atskirą planą. Vaikai turėtų būti ugdomi ne tik „Utenio“ akademijoje, kuriai šiemet skirta net 37 proc. visų klubo lėšų – kiek daugiau nei 179 tūkst. eurų, bet ir kituose Utenos apskrities futbolo federacijai (UAFF) priklausančiuose rajonuose. Uteną, Visaginą, Rokiškį, Anykščius, Molėtus, Zarasus, Kupiškį ir Ignaliną po savo sparnu priglaudusi UAFF per vos porą metų ketina padidinti tiek futbolą lankančio jaunimo, tiek suaugusiųjų skaičių iki tūkstančio. Dainių Širvį iš posto išstūmęs Nemunas Dagilis anksčiau ėjo valdybos pirmininko pareigas „Utenyje“, tačiau po nepavykusio bandymo įšokti į Europos futbolo traukinį pasitraukė ir dabar, panašu, Utenos futbolo klubui padėti ketina būdamas jau UAFF vadovu.

„Kai reikia keistis, žmonės į tai žiūri itin atsargiai. (…) LFF žada kiekvieną mėnesį pakelti finansavimą iki 3 tūkst. eurų veiklai vykdyti. N. Dagilis planuoja pritraukti rėmėjų ir biudžetas kitąmet nuo 14 tūkst. eurų turėtų išaugti iki 58 tūkst. Tos sumos pakanka vykdyti veiklą regione – organizuoti varžybas, mokyti trenerius. (…) Norime, kad visa apskritis dirbtų pagal mūsų naudojamą „Auri-Dohm“ sistemą, o talentingiausi vaikai treniruotųsi „Utenio“ akademijoje. Tada realu, kad ketverių–penkerių metų turėsime ir gana konkurencingą pirmą komandą. Tai yra kelias į futbolo atsigavimą“, – įsitikinęs A. Gimžauskas.

Neegzistuojantys vaikai

Ne tik miesto, bet ir viso regiono futbolo akademija „Utenį“ norintis paversti pašnekovas mato ir silpnųjų vietų, tačiau visgi, jei jau Utenoje pavyko jas panaikinti, tai įmanoma ir kitur. Viena jų – sąrašuose, bet ne futbolo aikštėje esančius vaikus panaikino įvedę kiekvienos treniruotės metu turimas atžymėti korteles ir nuolat vedamą lankomumo statistiką.

„Mūsų patirtis rodo, kad nuo vaikų skaičiaus taip pat priklauso atlygis, tačiau tas skaičius yra „orinis“. Netikrų dūšių yra trečdalis“, – konstatuoja pašnekovas.

Norint išvengti tokių situacijų A. Gimžauskas siūlo sporto ugdymo centrų finansavimą atiduoti į privačias rankas, kurios ir galėtų geriau panaudoti jaunimo ugdymui skiriamas lėšas. O jų išties yra – sporto ugdymo centruose vienam sportuojančiam vaikui per metus skiriama daugiau nei 1000 eurų, tad maždaug 6 tūkst. visoje šalyje futbolo treniruotes lankančių vaikų kasmet atseikėjama beveik 7,4 mln. eurų.

„Regioniniai centrai turi būti – būtent apskritims LFF turėtų suteikti daugiau funkcijų. Turėtų būti vykdoma futbolo mokyklų kontrolė, per apskritis reikėtų koordinuoti ir trenerių kvalifikacijos kėlimą. Mes tikrai rinksimės tokį kelią ir norime būti pavyzdžiu kitiems. (…) Pinigų futbole yra, bet jie panaudojami neefektyviai. A lygos klubai galėtų prisidėti prie vaikų ugdymo. Solidarumo pinigai, apie 400 tūkst. eurų kasmet skirti jaunimo programų įgyvendinimui, tačiau labai maža dalis klubų skiriama toms programoms, o iš tiesų padengiami kitų programų kaštai. Būtent šie pinigai mums ir leido sukurti akademiją. (…) Klubai nenori kurti akademijų, nes tai daug kainuoja“, – atvirauja A. Gimžauskas.

Valdžios indėlis

Pinigų turi ir LFF bei futbolo klubai – iš viso Lietuvos futbole kasmet sukasi daugiau nei 20 mln. eurų. Tačiau paklaustas, kodėl kai pinigų futbole, panašu, yra, tačiau niekas nejuda iš sąstingio taško, pašnekovas nedaugžodžiauja: „Požiūris.“ Ne tik klubų, bet valdžios – tiek sėdinčios Gedimino prospekte, tiek besiglaudžiančios šalia nacionaliniu tapusio 5 tūkst. vietų stadiono.

„Dabartinė, po nepriklausomybės atgavimo sukurta sporto sistema yra atgyvenusi. Biudžetinėse įstaigose yra vienas geras dalykas –finansinis stabilumas, bet trūksta elementarios kontrolės ir per anksti siekiama pergalių, nes nuo jų ir kvalifikacijos priklauso atlygis. Daugelyje šalių niekas iki 12 metų vaikais nesiekia pergalių. Reikia šviesti trenerius ir keisti sistemą, nes pergalės gali būti ne tik švieslentėje, laimėjimas gali būti ir vaikų auklėjimas. (…) Politikai yra neteisūs kaltindami tik federaciją, nes ir jie prisideda prie tos veiklos. Vienas lengviausių dalykų – įtikinti vyriausybę, kad biudžetinėse įstaigose vaikai turėtų dirbti pagal programą, kurią turi duoti federacija“, – mano A. Gimžauskas.

Galima nuogąstauti, kad į privačias rankas suplaukę pinigai bus panaudojami ne ką efektyviau nei būnant biudžetininkų rankose, ką galėtų išspręsti būtent techniniai vadovai. Ir čia jau yra LFF indėlis šioje istorijoje. Pašnekovas mini vieną atvejį, kai „Utenis“ prašė jo trenerių ir viso klubo priežiūrai skirti techninį vadovą ar kompensuoti išlaidas jį išlaikyti, tačiau atsakymo taip ir nebuvo sulaukta.

„Visuomenė skalpuoja federaciją, kas yra normalu, nes jie yra užsakovai ir jie turėtų koordinuoti visą veiklą. (…) LFF turėtų kompensuoti techninio direktoriaus turėjimą. 10 esančių apskričių galėtų kokie 5 vadovai padengti. 2 tūkst. eurų į rankas – minimalus atlygis, kai jau galima kažko ieškoti. Tad su mokesčiais – iš viso apie 160 tūkst. eurų per metus. Įmanoma federacijos biudžete surasti tokią sumą, bet reikia politinio sprendimo ir tai yra įrodymas, kad egzistuoja sisteminės spragos“, – reziumuoja pašnekovas.

Būtent šie žmonės ir turėtų kontroliuoti, kaip panaudojami pinigai bei ugdyti trenerius. Tačiau kol kas, kaip teigia 15 metų buvo žiniasklaidoje praleidęs ir iš arti visą Lietuvos futbolo virtuvę regėjęs A. Gimžauskas, ne tik kad nestovime vietoje, bet ir riedame atgal:„Nuo 1999 metų situacija nesikeičia, ji tik blogėja, toliau kalbame apie vieni kitų darbą, nes nėra bendrų tikslų, nėra sistemos. Lietuvos futbole yra chaosas – mes nežinome, kas už ką, kodėl, kaip. Vieni į kitą rodome pirštais, kad kaltas, norime atsiriekti finansinę dalį vienas iš kito. Federacija nesugeba sukurti efektyvios sistemos, kuri leistų uždirbti. Taip, futbolas pasaulyje yra verslas su milžiniškais pinigais. O Lietuvoje tai yra kažkoks socialinis reiškinys, finansuojamas tai iš savivaldybės, tai dar iš kažkur. Futbolas turi kurti, o Lietuvoje, nemanau, kad jis kuria. Sėdime prie bendro europinio futbolo stalo ir rankiojame tuos finansinius trupinius. Nematau elementaraus pagrindo kažką kurti. Nors prie Edvino Eimonto (buvęs LFF vadovas – LRT.lt) buvo darbo grupė, kurioje mes padarėme didelį darbą – gerojo valdymo raportas, kuri yra strategija, pagal kurią galima kurti futbolą Lietuvoje. Deja, irgi pasiėmėme tik tam tikrus fragmentus. Chaose kažką sukurti yra sunku.“