Šiandien savo 35-ių metų jubiliejų švenčia komandos vartininkas Irmantas Kovalenko. Su kuo klubo vadovai ir komandos žaidėjai sveikina Irmantą.
Irmantas sugrįžo į komandą po kelerių metų pertraukos. Jau turėjo progą parodyti savo meisteriškumą paskutiniojo turo varžybose Kėdainiuose, kurias, kaip bebūtų gaila, anykštėnai pralaimėjo.
Nutarėme pakalbinti vieną labiausiai patyrusių komandos žaidėjų. Kartu su Irmantu prisiminsim jo futbolininko odisėją.
Nuo ko viskas prasidėjo, Irmantai?
Futbolą pradejau žaisti netyčia 1983m. Visi tuomet sirgo krepšiniu” (Auksinio Žalgirio Laikai),o pats lankiau krepšinio treniruotes J. Biliūno vid. mkloje pas fizinio lavinimo mokytoją p.Kulikauską. Tais metais Anykšciuose, netoli mano namų, vyko žiemos futbolo turnyras. Aš nueidavau pasižiureti kaip žaidžia miesto komandos. Savaitgaliais ten pat vykdavo jaunimo treniruotės. Mane kaip jaunesnį prašydavo pastovėti vartuose. Taip ir prisistovejau. Treneriai J. Šiauciulis ir V. Lešcius pakvietė atstovauti miesto jaunučių komandą. Iki 1990 metų žaidžiau Anykšciuose, 1991-1992m. teko rungtyniauti Baltarusijoje, Mozyrio Slavijoje. Nuo 1993 m. iki 1999 m. vėl žaidžiau Anykšciuose.
Su šeima jau kuris laikas gyveni ir dirbi Rūkloje.
Aš jau 15 metų dirbu Lietuvos kariuomeneje, Algirdo batalione (Rūkla). Esu ryšiu su visuomene specialistas. Taip pat esu atsakingas už bataliono sportines komandas.
Prieš 3 metus pradejau teisėjauti, todel su didžiuoju futbolu, kaip ir atsisveikinau, bet kamuolio dar nepamirštu J. Šiuo metu treniruojuosi su Jonavos veteranų futbolo komanda Klevas.
Ar Lietuvos kariuomenė gali pasigirti savo futbolo komanda?
O taip. Dar žaisdamas Anykšciuose, įrodžiau Geležinio Vilko treneriui kad esu neblogas vartininkas, tad buvau pakviestas atstovauti Lietuvos kariuomenės futbolo komandą. 2 metus teko grumtis su A lygos ekipomis. A lygoje esame iškovoję aukštą 6-tą vietą. 2003 m. su Geležiniu Vilku dalyvavome Pasaulio kariškiu olimpinese žaidynese Katanijoje (Italija) ir likome ketvirti. 2005 m. kariškiu pasaulio futbolo čempionate Varandorfe (Vokietija) pralaimejome tik ketfirtfinalyje Kataro rinktinei. Šiuo metu esu vienas iš Geležinio Vilko vadovų; atsakingas už logistinį darbą.
Dažniau nei kitus išvykėlius tave buvo galima pamatyti ne tik Anykščių, bet ir kitų miestų stadionuose stebint anykštėnų žaidimą…
Pasakysiu tiek, kad man Anykšcių futbolas užima nemažą vietą širdyje. Tai yra mano KOMANDA ir aš visalaik ją palaikau.
Dažnas tave prisimena kaip labai emocionalų žaidėją. Kaip pats vertintum savo žaidimo stilių. Ir kokie žaidėjai buvo tavo idealai?
Gal ir teisingai prisimena (juokiasi) Žaisti be emocijų galima nebent tik šaškėmis. Visą laiką noriu laimeti ar tai butu draugiškos ar čempionato varžybos. Tais laikais man idealas buvo R. Dasajevas. Jo šuoliai ir ramumas buvo jo pagrindiniai koziriai. Iš dabartinių – tai Lietuvos rinktines vartų saugas Karčiamarskas.
Dažnas tavo metų sulaukęs žaidėjas svarsto apie galimybę trauktis iš aktyvaus sporto. Ką tu apie tai manai?
Manau, kad kaip tik dabar mano karjeroje bus dar vienas pakilimas ir šnekėti apie pabaigą nesinori. Stengsiuosi pagelbėti šiai šauniai komandai tiek kiek galėsiu.
